Prieš mažiau nei savaitę Paryžiuje baigėsi 33-ios vasaros olimpinės žaidynės, iš kurių lietuviai parvežė net 4 medalius. Vienas iš jų priklauso ir olimpiniam vicečempionui Mykolui Aleknaikuris disko metimo finale akimirkai buvo pagerintas olimpinį rekordą. Iš viso Prancūzijos sostinėje startavo 11 Lietuvos lengvaatlečių, 5 iš jų pateko į TOP24, o delegaciją sudarė daugiau nei pusė debiutantų (6).
Visos Lietuvos lengvosios atletikos atstovų užimtos vietos – Mykolas Alekna (disko metimas – 2 vieta), Andrius Gudžius (disko metimas – 8 vieta), Airinė Palšytė (šuolis į aukštį – 15 vieta), Edis Matusevičius (ties metimas – 21 vieta), Ieva Gumbs (disko metimas – 22 vieta), Liveta Jasiūnaitė (ties metimas – 25 vieta), Dovilė Kilty (trišuolis – 25 vieta), Martynas Alekna (disko metimas – 28 vieta), Modesta Justė Morauskaitė (400 m – 30 vieta), Diana Zagainova (trišuolis – 30 vieta), Gabija Galvydytė (800 m – 31 vieta). Šie sporto karalienės medalių įskaitoje Lietuvai leido užimti 31-ą vietą, o vietų įskaitoje (skaičiuojami TOP8 rezultatai) – 43-ią poziciją iš 195 šalių.
Kviečiame skaityti interviu su Lietuvos lengvosios atletikos federacijos prezidentu Eimantu Skrabuliukalbėjo apie iškovoto medalio, Lietuvos lengvosios atletikos delegacijos pasirodymą Paryžiuje, turizmo potencialą ir įsisenėjusias problemas.
– Po 12 metų pertraukos iškovotas lengvosios atletikos medalis, o sidabro nebuvome nuo 2004 m. Ar Mykolo Aleknos laimėtas sidabro medalis yra šių olimpinių žaidynių sėkmės įrodymas?– lengvoji.lt paklausė E. Skrabulio.
– Vienareikšmiškai. Žinant, kokia konkurencinė aplinka, kokie pasiruošę sportininkai atvyksta į olimpines žaidynes, ir kokia populiari yra lengvoji atletika, tai medalio iškovojimas, nesvarbu, kokios spalvos, yra labai didelis pasiekimas.
Niekas nebūtų prieš auksą, bet sidabras yra labai geras pasiekimas. Laukta medalio 12 metų, septintas nepriklausomos Lietuvos lengvaatlečių iškovotas medalis. Džiaugiamės tęstinumu ir lauktu medaliu, vertėme, kad tai yra puikus pasiekimas.
– Kas iš lengvosios atletikos varžybų įsiminė geriausiai?
– Fantastiškai lankomas stadionas ir atmosfera. Nuo pirmo ryto iki paskutinės stadiono vakaro buvo visiškai dienos dienos. Atmosferą teko pačiam patirti, todėl įsivaizduoju, ką jaučia sportininkai, treneriai būdami ten. Nepakartojama, būtent tai, ko tikiesi iš olimpinių žaidynių. Žiūrovai palaiko visus atletus, didžiausia pagarba jiems.
Malonų įspūdį paliko žiūrovų IQ, kuris buvo labai aukštas. Žmonės buvo labai geranoriški, iš įvairių žemynų ir šeimų. Jokio piktumo, noras bendrauti ir pagirti – tikrai aukštas kultūros lygis. Norėčiau, kad tas geranoriškumas ir aukštas intelekto lygis būtų išlaikomas visada ir visur.
Labai išaugusi konkurencinė aplinka. Vien patekti į olimpines žaidynes yra žygdarbis. Patekti nori tūkstančiai, o pasiseka rungtyse startuoti tik kelioms dešimtims. Rezultatai labai išaugę beveik visose rungtyse, todėl pasaulis ir mokslas eina toliau.
Lengvojoje atletikoje galvodami apie komandos delegavimą žengti koja kojon su pasauliu ir toliau progresuoti. Kartais aukščiausio lygio sportininkai lieka dvylikti, penkiolikti, aštuoniolikti ar dar toliau. Tarp to dvidešimto ir pirmą kartą būna toks mažas tarpas, kad paprasta akimi nepamatysi – keli milimetrai ar tūkstantosios sekundės dalys.
– Turėjome tiek pat lengvaatlečių, kiek ir Tokijo olimpinėse žaidynėse. Ar tenkino šis skaičius, ir ką daryti, kad 2028 m. Los Andžele jis nemažėtų?
– Ir taip, ir ne. Žinant, sunku į olimpines žaidynes, 11 – daugiau negu penktadalis visos nacionalinės rinktinės – yra kaip tikrai. Visgi, žinai, kokie stiprūs mūsų sportininkai liko už brūkšnio – aštuoni sportininkai buvo arti olimpinių žaidynių, o potencialių buvo dar daugiau (kandidatų sąrašą sudarė 25 sportininkai – aut. past.), tai sakome, kad gaila, jog rinktinė sudarė 11 sportininkų, o ne 18 ar 19. Taigi, su sėkmės faktoriumi, ta komanda galėjo būti didesnė.
Turėjome 6 debiutantus, vienas iš jų iškovojo medalį. Tai rodo, kad potencialo jaunų žmonių turi, o dar šiek tiek pridėję prie savo rezultatų, jie negali tik pateikti į olimpines žaidynes, bet ir garbingai varžytis dėl aukštų vietų.
Mes niekam nekabinome medalių, bet šioje komandoje turėjome 5 žmones, kurie mūsų akimis, pagal savo pajėgumą, galėjo į aštuntuką, o dauguma iš jų kovoti ir dėl medalių. Mes tyliai vylėmės dar vieno ar dviejų medalių ir tai nebuvo piršto laužti lūkesčiai, nes remtasi sportininkų rezultatai ir jų auga kreive, sveikumo rodikliais.
Vienas medalis labai džiugina, esame patenkinti, bet būtume be galo laimingi, jeigu būtų iškovotas dar bent vienas medalis.
Rezultatus dar analizuosime, bet labai svarbu, jog sportininkai būtų sveiki svarbiausių startų metu. Žinant Andriaus Gudžiaus problemas su nugara, jis vis tiek užėmė garbingą aštuntą vietą ir pasirodė puikiai.
Niekam neįdomu, kas būtų jeigu būtų, bet jeigu Andrius būtų sveikas, jis buvo potencialus atletas kovoti dėl medalio. Lygiai taip pat ir Airinė Palšytė. Matėme jos grįžimą į sportą po pėdos, čiurnos, achilo traumų – šiemet ji stabiliai gerino rezultatus ir šokinėjo.
Pirmi šuoliai atrankoje tai įrodė, todėl minimaliai planavome aštuntuką, o rezultatai finale parodo, kad Airinė tikrai galėjo kautis olimpinio medalio. Sportininkės, kurios ten kainavo, buvo ne kartą šiemet įveiktos.
Edis Matusevičius, labai talentingas ir darbštus, atrodo, jau lyg ir sveikas, pirmu metimu būtų patekęs į finalą, jeigu ne kelių centimetrų peržengimas, kas pačiam sportininkui yra kiekvieną. Panašiai ir Liveta Jasiūnaitė, kuri irgi gerą metimą, bet peržengė liniją.
Viena iš priežasčių gali būti aukšta stadiono ir dangos kokybė. Gamintojai tobulėja, bėgikams tai buvo labai naudinga, nes Gabija Galvydytė gerino asmeninį rekordą ir su sena sistema, būtų su tryliktu rezultatu patekusi į pusfinalį.
Modestą Justę Morauskaitę ilgai kankino traumos, bet Paryžiuje ji 2 kartus fiksavo visą sezoną. Kur danga daro įtakos techninėms rungtims, šuoliams bei metimams, ją reikia prisijaukinti.
Gerai gera danga, bet mes jos Lietuvoje neturime ir esame nepripratę, todėl ji tokio lygio varžybose gali pasitarnauti priešingai. Klausimas, ar tai neprisidėjo prie Airinės traumos, Edžio ir Livetos peržengimų, trišuolininkų rezultatų, kurių liko toli nuo įprastų skaičių.
Niekas nepasakys, kodėl taip nutiko, bet tai gali būti viena iš priežasčių, kurių reikia analizuoti. Patys labai ieškoti atsakymų į klausimus.
– Kaip vertintumėte visos lengvaatlečių delegacijos pasirodymą Paryžiuje?
– Vertinčiau puikiai, gerai. Iki labai gero pasirodymo trūko iki papildomo medalio ir kelių aukštesnių vietų, bet neplakime savęs, buvo ir asmeninis, ir sezono, ir olimpinis rekordas, nors ir trumpam.
Žinant, kad lengvosios atletikos rungtyse startuoja ne 8, 13 ar 16 sportininkų kaip kitose sporto šakose, aš nekritikuoju, tiesiog yra skaitlingesnės rungtys, tai beveik be išimties visi garbingai atstovavo Lietuvai.
– Kodėl šios olimpinės žaidynės, lengvosios atletikos atžvilgiu, buvo sėkmingesnės už Rio de Žaneirą (2016 m.) ir Tokiją (2021 m.)?
– Technologijos visame pasaulyje eina toliau ir jeigu tu užmigsi ant laurų, tai po kelių metų busi toli atsilikęs. Reikia arenų, kurių atitiktų pasaulinius standartus ir mes galėtumėme treniruotis. Turime daug jaunų talentų, bet juos turi ugdyti darbštūs ir sportą mylintis treneriai.
Yra tikrai jaunų ir atsidavusių trenerių, bet yra tokių, kurie jau apleidžia sportą. Ne paslaptis, kad yra mūsų lengvaatlečių, olimpiečių, kurie treniravosi arba treniruojasi pas užsienio trenerius. Gauna gerą aprūpinimą, treniruočių sąlygas ir aukštą kvalifikaciją.
Nemanau, kad per metus ar dvejus kažką pakeisime, bet reikia ieškoti tiesiog sąlygų. Jeigu jau galime užtikrinti Lietuvoje, reikia tą daryti – tiek finansine prasme, tiek bazių.
Afrikos Karibų lengvaatlečiai dideliais šuoliais eina į toliau, kovoja finaluose. Jie turi daug talentų, bet mes ne mažiau talentų. Mums nėra lengva, bet nėra lengviau kovoti sprinto, ištvermės ar kitose rungtyse. Mes esame tradiciškai stipresni techninėse rungtyse, bet galime konkuruoti ir bėgimo rungtyse. Turi sutapti talentas, treneris, sąlygos ir, žinai, vidinė sportininko motyvacija.
– Lengvaatlečiai Paryžiuje užfiksavo 3 pasaulio rekordus, 13 olimpinių ir dar daugiau žemyno bei nacionalinių rekordų. Kodėl dalis mūsų sportininkų neparodė savo geriausios versijos? Kiek įtakos turėjo nesusitvarkymas su psichologija?
– Turime kaip lietuviai tą problemą, ypač sportininkai, kadangi ten klysti nėra vietos. Dar prieš olimpines žaidynes mūsų sportininkams palinkėjau sveikatos, sėkmės ir palikti atsakomybės naštą namuose. Mūsų sportininkai yra labai intelektualūs, išsilavinę žmonės, dideli perfekcionistai ir tai jiems uždeda daugiau naštą.
Mes per protingi esame, bandykime pabūti atsipalaidavusiais bastūnais. Sportininkai niekam nėra skolingi, todėl reikia išmokti švente. Ta atsakomybės našta yra per didelė, aišku, dirbama su psichologais, bet spaudimas iš visuomenės, žurnalistų, federacijų pusės ir mūsų charakteris – esame atsakingi žmonės – sporte kiša koją.
Norisi, kad išmoktume bent jau svarbiausiose varžybose būti labiau atsipalaidavę. Gyvenime labai pranašumą, sporte – priešingai. Jeigu paliktume viską namuose, tai tikrai prisidėtų prie geresnių rezultatų, nes kartais milisekundės ar milimetrai lemia, tu būsi pirmajame aštuonete ar liksi trisdešimtas.
Iš šono atrodo nusiteikę, bet mes juos pažįstame, matome, jog jie yra įsitempę ir našta slegia. Pateko tarp pasaulyje, netgi čia būdami, jau esate geresni už kitus. Reikia suvokti ir gerai.
– Kitąmet vyks pasaulio ir Europos lengvosios atletikos uždarų patalpų čempionatai, komandinis ir pasaulio čempionatas. Kaip šios olimpinės žaidynės nuteikia prieš kitus metus?
– Neparodėme jokio stebuklo, bet iškovotos vietos ir pademonstruoti rezultatai įrodo, jog sportininkai yra stiprūs. Nemaža komanda, ženkliai lenkėme latvius, estus (Paryžiuje startavo 8 Latvijos ir 5 Estijos lengvaatlečiai – aut. past.). Žinome, kad olimpiečių komandą galėjo sudaryti beveik 20 lengvaatlečių, o tai būtų istorinė delegacija. Jeigu patekimo kriterijai būtų kaip prieš dvidešimt metų, tą komandą sudarytų 30 žmonių. Visgi, sumažintas sportininkų skaičių rungtyse ir pakelti normatyvai lėmė, kad patekimas tapo n kartų sudėtingesnis.
Turime priversti į lengvąją atletiką atsisukti tuos žmones, kurie daro sprendimus. Viena iš didžiausių neteisybių, kurią reikia pažymėti – mes delegavome 11 lengvaatlečių, ruošėsi olimpinėms žaidynėms dar daugiau, ir tik 5 gavo stipendijas. Stipendijų reforma lengvajai atletikai yra katastrofa.
Buvo žadėta apjungti daugiau sportininkų, padidinti mokamas sumas – tai padaryta, aš matau kitas sporto šakas, kur kartais daugiau atletų stipendijas ir aš nesakau, kad nepelnytai. Viskas džiugu, bet kodėl tokia sistema, kad ta sporto šaka, kuri istoriškai daugiausiai deleguoja olimpiečių, beveik ketvirtadalis per visą laiką, tik maža dalis iš jų gauna stipendiją?
Kaip jiems gyventi? Nėra minkštųjų vertinimo kriterijų, niekas to nesiryžta daryti, nes didžiajai daliai yra gerai taip, kaip yra. Bet jeigu norime stiprių atletų, leiskite jiems ruoštis kokybiškai. Federacija deda visas pastangas, kad netektį kompensuotų, bet mes irgi nesame visagaliai, biudžetas nėra neribotas.
Reikėtų atsižvelgti į populiarumą pasaulyje, konkurencinę aplinką, reikia finansams, žinant, kiek yra sporto rungčių reikia ruoštis. Lietuvoje nėra bazių, kur treniruotis. Šiai dienai neturime nei vieno maniežo, kur mūsų aukšto meistriškumo atletai gali treniruotis.
Taip, Kaune šiemet bus pirmasis, ačiū Dievui, su gera ir kokybiška danga. Nei vieno stadiono varžybinio, kur galėtume organizuoti geras nacionalines ir tarptautines varžybas. Turime deleguoti sportininkus į užsienį, o tas kainuoja pinigus.
Džiaugiantis pasiekimais ir planuojant kitus pasiekimus, mums reikalingas racionalesnis sporto politikos formavimas lengvosios atletikos atžvilgiu. Visur viskasdai, bet taip nebuvo ir nebus vieno gyvenime. Jei norime sporte būti geriausi, sveikintinas geriausios sąlygos.
Iš valstybės pusės lengvajai atletikai trūksta, patiriama ilgametė diskriminacija. Nieko nenorime atimti iš kitų, bet matome neteisybę. Didelė olimpinė komanda yra ne mažiau svarbu nei iškovotas medalis, nes piramidės pagrindas turi būti tvirtas.